Pagal paskirtį krosnys būna buitinės ir pramoninės. Buitinė krosnis gali būti naudojama:

- patalpoms šildyti (šildymo krosnis),
- maistui gaminti (viryklė),
- duonai ar picai kepti (duonkepė arba kepimo krosnis),
- vandeniui šildyti (pirties krosnis),
- mišrios paskirties krosnys (kombinuotos krosnys).

Šildymo krosnys klasifikuojamos pagal dūmų judėjimą krosnies viduje, išorinių sienelių storį, formą plane, pagrindinę medžiagą, aukštus, dūmų nuvedimo būdą.

Pagal dūmų dujų judėjimą krosnys skirstomos į daugiasukes su nuosekliai išdėstytais vertikaliais arba horizontaliais dūmtakiais, turinčiais daug posūkių; viena- ir dvisukes su lygiagrečiais kanalais; gaubtuvines arba bekanales; su apatiniu šildymu; su kombinuota dūmtakių sistema.

Pagal sienelių storį krosnys skirstomos į storasienes ir plonasienes. Storasienės – tai masyvios krosnys, kurių išorinių sienelių storis ½ plytos  ir didesnis. Šios krosnys, iškūrenus vieną arba du kartus, išlaiko patalpoje palyginti vienodą temperatūrą per visą parą. Plonasienės tokios krosnys, kurių išorinių sienelių storis mažiau kaip ½ plytos.

Pagal formą plane krosnys gali būti stačiakampės arba kvadratinės, apvalios, kampuotos (trikampės).

Pagal aukštus krosnys skirstomos į vienaaukštes ir daugiaaukštes krosnis, turinčias apatiniame aukšte vieną bendrą pakurą visiems aukštams, o kiekviename aukšte krosnių masyvus, susidarančius tik iš dūmtakių; daugiaaukštes krosnis, kai krosnių masyvai išdėstyti aukštose vienas ant kito ir kiekviename aukšte turi atskiras pakuras.

Pagal pagrindinę medžiagą, iš kurios mūrijama krosnis, gali būti: iš plytų be apdaro; koklinės krosnys – aptaisytos kokliais; su metalo apdaru arba su karkasu; iš keramikos.

Pagal dūmų nuvedimo būdą krosnys klasifikuojamos šitaip: krosnys su dūmtraukiu, pastatytu ant krosnies (uždedamuoju); krosnys su greta stovinčiu dūmtraukiu (pagrindiniu); krosnis su dūmų kanalų artimiausioje mūrinėje sienoje.

Prie krosnių, skirtų įvairiems ūkiniams-buitiniams reikalams, priklauso: rusiška (virimo) krosnis viryklė, kombinuotos šildymo-virimo krosnys („švediškos“), kepimo krosnys ir kt.

Duonkepės arba kepimo krosnys skirstomos į periodinio ir nuolatinio veikimo krosnis.
Periodinio veikimo kepimo krosnies padas išklojamas ugniaatspariomis plytomis, kad būtų lygus paviršius. Galinė pado dalis padaryta truputį  pakilusi, kad būtų geriau matomas padas. Dūmų dujos pro tris angas, išdėstytas galinėje skliauto dalyje, patenka iš krosnies į tris plytų kanalus, vedančius į priešakinę krosnies dalį. Čia kanalų galuose įtaisomi metaliniai ventiliatoriai. Atidarant ir uždarant kurį nors ventiliatorių, pro dureles, esančias krosnies fasadinėje dalyje, reguliuojamas kameros įšilimas į plotį. Kuras (malkos) kraunamas tiesiog ant krosnies pado. Išsikūrenus, kai kameroje (užkaišai esant uždarytai) nusistovi apie 250-300° temperatūra, į krosnį šaunama duona. Kameros padas turi būti visas tolygiai įkaitęs.
Nuolatinio veikimo kepimo krosnyse kuras kraunamas ne kepimo kameroje, o atskiroje įmūrytoje pakuroje; ugnis kūrenama visą laiką, kol kepama duona. Dūmų dujos išeina iš pakuros kanalais, apšildančiais padą, skliautą ir šonines kameros sieneles.

Mišrios paskirties (kombinuotos) krosnys ir židiniai. Prie šios grupės krosnių ir židinių priskiriamos pirčių krosnys; drabužių ir skalbinių džiovyklos, krosnys statybinėms medžiagoms džiovinti, vandeniui šildyti bei maistui virti ir kt.